KOVAS

Trečia savaitė

— Tai va, — pasakė brolis. — Kaip matai, mudu su Mišele vis dar susitikinėjame. — Jis stovėjo nugara į mane, vartė kepsnius ant grotelių. Sėdėjau ant sulankstomosios kėdės, atsisukusi į didelį tvenkinį ir tiltelį. Vakaras buvo gražus, vėsus ir gaivus. Jaučiau pasitenkinimą vien sėdėdama čia ir stebėdama, kaip Džeisonas dirba, mėgavausi jo draugija. Mišelė viduje ruošė salotas. Girdėjau, kaip ji dainuoja Trevo Trito dainelę.

— Džiaugiuosi, — ištariau nuoširdžiai. Pirmą kartą per keletą mėnesių leidau laiką su broliu privačioje aplinkoje. Džeisonui buvo tekę išgyventi blogą laikotarpį. Atskirai gyvenusi žmona ir jų negimęs vaikas mirė siaubinga mirtimi. Jis sužinojo, kad geriausias draugas buvo jį įsimylėjęs, nesveikai įsimylėjęs. Stebėdama jį kepantį kepsnius lauke, klausydamasi name dainuojančios jo merginos, supratau, kad Džeisonas yra tikras išgyvenimo ekspertas. Štai, brolis vėl vaikšto į pasimatymus, džiaugiasi, kad netrukus valgys kepsnį su mano atvežta bulvių koše ir salotomis, kurias dabar ruošė Mišelė. Galėjau tik žavėtis Džeisono ryžtu mėgautis gyvenimu. Taip, brolis nebuvo labai geras daugelio sričių pavyzdys, tačiau vargu ar galėjau rodyti pirštais.

— Mišelė gera moteris, — pasakiau garsiai.

Ji tikrai buvo tokia, nors galbūt ne visai ta prasme, kuria mūsų močiutė būtų vartojusi šį terminą. Mišelė Šubert niekada neslėpė nuomonės. Negalėjai jos sugėdinti, nes ji nedarė to, ko negalėjo atvirai prisipažinti padariusi. Jeigu Mišelei kas nors nepatikdavo, atsakingas asmuo apie tai sužinodavo iš karto. Ji dirbo Ford automobilių parduotuvėje ir remonto dirbtuvėse darbo grafikų sudarytoja ir administratore. Apie jos darbštumą ir našumą neabejotinai bylojo tai, kad ji vis dar dirbo savo buvusiam uošviui. (Tiesą pasakius, žmonės girdėjo jį sakant, kad kartais ji patinka jam labiau nei sūnus.)

Mišelė išėjo į atvirą verandą. Mūvėjo džinsus ir dėvėjo marškinėlius su Ford logotipu, kuriuos vilkėdavo darbe, tamsūs plaukai buvo susukti į kuodą viršugalvyje. Mišelė mėgo ryškų makiažą, dideles rankines ir aukštakulnius. Šiandien ji buvo basa.

— Ei, Suke, ar tau patinka Ranch padažas? — paklausė. — Jei ne, turime medaus ir garstyčių padažo.

— Ranch puikiausiai tiks, — pasakiau. — Gal padėti?

— Ne, susitvarkysiu pati. — Suskambėjo Mišelės telefonas. — Po velnių, vėl tėtušis Šubertas. Tas vyras negali nė savo šiknos rasti abiem rankomis.

Ji grįžo į namą, prispaudusi prie ausies telefoną.

— Žinai, nerimauju, kad dėl manęs jai grės pavojus, — pasakė Džeisonas nepasitikėjimą savimi išduodančiu balsu, kurį nutaisydavo teiraudamasis mano nuomonės dėl ko nors antgamtinio. — Noriu pasakyti... ta fėja Dermotas, atrodantis visai kaip aš. Kaip manai, jis vis dar sukinėjasi netoliese?

Brolis atsisuko į mane visu kūnu. Atsistojęs atsirėmė į turėklus, juosiančius atvirą verandą, kurią pats sumeistravo prie namo. Namą tėvai pasistatė, kai mama laukėsi Džeisono. Mamai ir tėčiui pasidžiaugti juo teko ne ilgiau nei dešimtmetį. Juodu mirė, kai man buvo septyneri, o Džeisonas (jo nuomone) buvo pakankamai suaugęs, kad gyventų vienas, tad paliko senelės namus ir persikėlė gyventi čia. Porą trejetą metų namas regėjo ne vieną laukinį vakarėlį, tačiau ilgainiui brolis nurimo. Šį vakarą man buvo visiškai aišku, kad naujausi jo praradimai dar labiau jį išblaivė.

Gurkštelėjau iš butelio. Nekokia iš manęs buvo gėrikė — darbe per dažnai matau piktnaudžiaujant alkoholiu, — tačiau tokį gražų vakarą buvo neįmanoma atsisakyti šalto alaus.

— Norėčiau ir aš žinoti, kur Dermotas dabar, — pasakiau. Dermotas buvo dizigotinis mūsų pusiau fėjos senelio Fintano brolis dvynys. — Najalas užsidarė Fėjų krašte su kitomis fėjomis, kurios norėjo prie jo prisidėti, o aš laikau špygas, kad Dermotas būtų Fėjų krašte kartu su juo. Klodas liko čia. Mačiau jį prieš porą savaičių.

Najalas buvo mūsų prosenelis. Klodas buvo jo anūkas iš Najalo santuokos su kita grynakrauje fėja.

— Klodas, striptizo šokėjas.

— Striptizo klubo savininkas, nusirenginėjantis per moterims skirtas naktis, — pataisiau jį. — Taip pat pozuoja meilės romanų viršeliams.

— Aha, spėju, merginos alpsta, kai mūsų pusbrolis eina pro šalį. Mišelė turi knygą, ant kurios viršelio jis vilki džino kostiumu. Tikriausiai mėgaujasi kiekviena šlovės akimirka. — Džeisono balse tikrai skambėjo pavydas.

— Nė neabejoju. Žinai, jis juk tokia rakštis sėdynėje, — pasakiau ir savo nuostabai nusijuokiau.

— Dažnai su juo mataisi?

— Po to, kai mane sužeidė, mačiau jį tik kartą, tačiau vakar pašto dėžutėje radau keletą jo atsiųstų nemokamų kuponų į moterų vakarą „Chuliganuose“.

— Kaip manai, kada nors pasinaudosi jo pasiūlymu?

— Kol kas ne. Galbūt kai būsiu... geresnės nuotaikos.

— Tikiesi, kad Erikas neprieštaraus, jei nuspręsi žiūrėti į svetimus nuogus vyrus? — Taip atsainiai minėdamas mano santykius su vampyru Džeisonas stengėsi parodyti, kaip stipriai pasikeitė. Ką gi, galima skirti broliui taškų už „gerus norus“.

— Nesu tikra, — atsakiau. — Bet tikrai neketinu stebėti, kaip kiti vyrai nusimeta drabužius, iš anksto nepranešusi Erikui. Turiu leisti jam įkišti trigrašį. Ar pasakytum Mišelei, kad eini į klubą stebėti nusirenginėjančių moterų?

Džeisonas nusijuokė.

— Bent jau užsiminčiau, kad išgirsčiau, ką ji pasakys. — Jis sudėjo kepsnius ant negilios pailgos lėkštės ir mostelėjo galva į stiklines stumdomąsias duris. — Jau galime eiti, — pasakė, o aš atidariau jam duris. Jau anksčiau buvau padengusi stalą, dabar tik išpilsčiau arbatą. Mišelė jau buvo padėjusi salotas ir karštos bulvių košės puodą ant stalo, o dabar iš sandėliuko traukė butelį kepsniams skirto padažo „A-1“. Džeisonas dievino jį. Didele ant grotelių kepamai mėsai skirta šakute Džeisonas ant kiekvienos lėkštės perkėlė po kepsnį. Po poros minučių jau valgėme. Buvo šeimyniška taip trise sėdėti.

— Šiandien pas mus buvo užsukęs Kalvinas, — pasakė Mišelė. — Ketina keisti senąjį savo pikapą. — Kalvinas Norisas buvo geras vyrukas su geru darbu. Jau buvo perkopęs keturiasdešimtmetį, o jo pečius slėgė didelė atsakomybės našta. Jis buvo brolio vadas, dominuojantis panterlakių bendruomenės mažoje Hotšoto gyvenvietėje patinas.

— Jis vis dar susitikinėja su Tania? — paklausiau. Tania Grisom dirbo „Norkrose“ kaip ir Kalvinas, bet kartais pavaduodavo padavėjas „Pas Merlotę“, jeigu jos negalėdavo dirbti.

— Aha, jie gyvena kartu, — įsiterpė Džeisonas. — Juodu dažnai pykstasi, bet manau, kad ji liks.

Panterlakių vadas Kalvinas Norisas darė viską, kad tik nebūtų įtrauktas į vampyrų reikalus. Jam ir taip teko daug rūpesčių, kai vilkolakiai pasirodė viešumoje. Jau kitą dieną gamyklos poilsio kambarėlyje jis pasiskelbė esąs dviesmis. Žiniai plačiai pasklidus Kalviną imta tik dar labiau gerbti. Jis buvo pelnęs gerą reputaciją Bon Tono apylinkėse, nors dauguma Hotšoto gyventojų buvo laikomi įtartinais — jų bendruomenė buvo tokia izoliuota ir keista.

— Kodėl nepaskelbei apie savo dvigubą esatį, kai Kalvinas tai padarė? — paklausiau. Šios minties taip niekada ir nenugirdau Džeisono galvoje.

Brolis atrodė susimąstęs, nors ši išraiška atrodė keistoka jo veide.

— Manyčiau, nesu pasirengęs atsakyti į visus klausimus, — pasakė. — Virsmas yra asmeniškas dalykas. Mišelė žino, tai svarbiausia.

Mergina jam nusišypsojo.

— Labai didžiuojuosi Džeisonu, — pasakė ji. — Jis suvyriškėjo, kai pradėjo virsti pantera. Juk nieko negali pakeisti. Stengiasi susitaikyti su tuo, kas atsitiko, ir išnaudoti gerąsias puses. Neinkščia. Papasakos žmonėms tada, kai bus tam pasirengęs.

Džeisonas su Mišele šį vakarą mane stebino.

— Niekada niekam apie tai neužsiminiau, — patikinau jį.

— Niekada ir nemaniau, kad pasakotum. Kalvinas sako, jog Erikas yra vampyrų bosas, — pareiškė Džeisonas, peršokęs prie kitos temos.

Apie vampyrų politiką su ne vampais stengiausi per daug nekalbėti. Nelabai gera mintis. Vis dėlto Džeisonas ir Mišelė su manimi pasidalijo savo gyvenimu, todėl norėjau nors truputėlį atsakyti tuo pačiu.

— Erikas turi šiek tiek valdžios, tačiau pasikeitė jo bosas ir kol kas reikalai gan keblūs.

— Nori apie tai pasikalbėti? — Mačiau, kad Džeisonas nėra įsitikinęs, ar nori išgirsti tai, ką jiems nuspręsčiau papasakoti, tačiau labai stengėsi būti geras brolis.

— Gal geriau nereikia, — pasakiau ir išvydau, jog jam palengvėjo. Net Mišelė buvo patenkinta ir grįžo prie savo kepsnio. — Be reikalų su kitais vampyrais, man ir Erikui sekasi neblogai. Juk kiekvienuose santykiuose tenka priimti kompromisų. — Nors Džeisonas per daugelį metų draugavo su merginomis galybę kartų, tik neseniai sužinojo apie kompromisus.

— Vėl kalbuosi su Hoitu, — pareiškė Džeisonas. Tai buvo labai reikšminga naujiena. Hoitas, brolio šešėlis daugelį metų, kuriam laikui buvo dingęs iš Džeisono radaro. Hoito sužadėtinė Holė, dirbanti „Pas Merlotę“ su manimi, nebuvo didelė Džeisono gerbėja. Nustebau, kad Džeisonas sugebėjo susigrąžinti geriausią draugužį, o dar labiau stebino tai, jog Holė tam pritarė.

— Suke, aš tikrai pasikeičiau, — pasakė brolis, tarsi (nors kartą) būtų perskaitęs mano mintis. — Noriu būti geresnis draugas Hoitui. Noriu būti geras vaikinas Mišelei. — Jis rimtai pažvelgė į Mišelę, uždėjo delną jai ant rankos. — Ir noriu būti geresnis brolis. Esame visa, kas mums liko. Išskyrus giminaičius iš fėjų pusės, nors mieliau visai pamirščiau, kad juos turiu. — Jis susigėdęs nudelbė akis į lėkštę. — Negaliu patikėti, jog močiutė buvo neištikima seneliui.

— Žinai, galvojau apie tai, — tariau. Pati niekaip negalėjau tuo patikėti. — Močiutė labai norėjo vaikų, o jų tikrai negalėjo susilaukti nuo senelio. Pamaniau, gal Fintanas ją apžavėjo. Fėjos gali sujaukti protą, kaip ir vampai. Pats žinai, kokios jos gražios.

— Klodina tikrai buvo graži. Moterims tikriausiai ir Klodas atrodo visai nieko.

— Klodina slėpė savo grožį, nes norėjo apsimesti žmogumi. — Klodina, Klodo trynė sesuo, buvo stulbinama metro aštuoniasdešimties ūgio gražuolė.

Džeisonas tarė:

— Senelis tikrai nebuvo labai išvaizdus.

— Aha, gali nė nesakyti. — Pažvelgėme vienas į kitą, tyliai pripažindami fizinio patrauklumo galią. Tada vienu metu ištarėme: — Bet močiutė?! — Negalėjome suvaldyti juoko. Mišelė labai stengėsi išlaikyti rimtą veido išraišką, bet galiausiai nesusilaikė ir mums nusišypsojo. Nesmagu galvoti, kad tėvai mylisi, tačiau galvoti, kad tai darė tavo seneliai? Visiškai netinkama.

— Kad jau prakalbom apie senelę, vis norėjau paklausti, ar galėčiau paimti stalą, kurį ji nugrūdo į palėpę, — tarė Džeisonas. — Prisimeni apvalų staliuką, stovėdavusį šalia krėslo svetainėje?

— Na, žinoma, kada nors užsuk ir pasiimk, — pasakiau. — Tikriausiai tebestovi toje pačioje vietoje, kur jį padėjai, kai močiutė paprašė išnešti į palėpę.

Netrukus išvažiavau namo su beveik tuščiu savo puodu, kuriame buvo bulvių košės ir kepsnių likučių, ir pralinksmėjusia širdimi.

Tikrai nesitikėjau, kad vakarienė su broliu ir jo mergina galėtų būti reikšmingas įvykis, tačiau grįžusi namo visą naktį iki pat ryto išmiegojau neprabusdama — pirmą kartą per keletą savaičių.